atpūtėti

1 atpūtė́ti intr. pailsėti, atsipūsti: Vieversėli, stok giedoti ..., biškį prociauninkui leiskie atpūtėti A1884,317. | refl. Kp, Šd, Jnšk: Truputį atsipūtė́jau, dabar galėsiu toliau pjauti Pn. Tik jau, susimildamas, negerk neatsipūtė́jęs, – tiek bėgai! Srv. Sustok aręs, tegul arkliai atsipūtė́ja Ėr. Duok arkliui prieš kalną atsipūtė́t Sv. ║ tr. pailsinti: Neleidž mumis pasilsėt, nei rankelių atpūtėt LTsII395. \ pūtėti; atpūtėti